Trečia dalis, pirma čia, antra dalis čia.

Paskutinis postas apie darbo medžioklę kuriame pasidžiaugsiu gavęs darbą ir papasakosiu apie perdegimą.

Labiausia džiugu, kad atrodo gavau darbą. Liko keli formalumai, kuriuos turėtume išsiaiškint ir šią savaitę patapsiu frontenderiu agentūroj darančioj Shopify dalykus.

Net nežinau ar turiu ką papasakoti apie šio darbo gavimą ir procesą. Standartinis pokalbis, užduotis, dar keli pokalbiai su skirtingus darbus veikiančiais būsimais kolegomis ir pasiūlymas.

Gal šis darbas skirsis nuo ankstesnių tuo, kad jį gaunu pelnytai, ne avansu. Gerai išmanau dalykus kuriuos reiks dirbti.

Matyt senior darbams dar nesu pakankamai užaugęs, o juos gauti "į skolą" nėra taip lengva. Kažkur pritrūko techninių žinių, kažkur nepavyko įveikti užduoties, dar kažkur lyg ir pavyko procesą įveikti, bet pasiūlymo negavau.

Pats procesas leido padaryti kelias pastabas. Verta ir svarbu visada išlaikyti gerą darbo medžiojimo formą. Ne tik pastoviai atnaujinti savo CV, portfolio, turėti asmeninių projektų, bet ir stebėti rinką, skelbimus, apgalvoti ko dar trūksta, kad galėčiau vieną ar kitą darbą gauti.

Tikriausia reiktų karts nuo karto į vieną kitą darbą ir paaplikuoti. Net jei neturi didelio noro ar reikalo jį gauti.

Taip pat svarbu suvokti, kad darbo paieška gali užsitęsti. Dabar galvoju, kad maniškė užtruko 2-3 mėnesius. Dirbant samdomą darbą, jo pabaiga gal ir nėra tokia staigi kaip kontraktinant, bet vis tiek verta apie tokį scenarijų pagalvoti.

Streso lygis tirpstant pinigams, o gal net santaupoms, gali priversti pasirinkti ne patį geriausią variantą. Labai džiaugiuosi, kad nepatekau į nepatogią sitauciją ir turėjau pakankamai laisvės atsisakyti pasiūlymų, kurie man pasirodė ne patys geriausi.

Galiausia darbo medžioklė turi kažkokios neaiškios, užslėptos magijos. Pokalbiai kuriuose atrodė, kad pasirodžiau gerai buvo bevaisiai. Buvo ir tokių, kur nieko nebesitikėjau, bet sulaukiau skambučio tęsti.

Tikriausia mūsų sugebėjimai, pasirodymas per pokalbius ir užduotis yra tik ledkalnio viršūnė.

Darbuotojų ieškančiose kompanijos tuo pat metu vyksta dar krūva reiklų: gal nuplaukė kitas, labiau patikęs kandidatas už tai susilaukei skambučio, gal pabėgo klientas ir papildomų rankų nebereikia, dar kaip nors pasikeitė samdymo situacija.

Esam įtakojami dalykų kurių pakeisti negalim, o dažnai apie juos net nesužinom.

Taigi, reikia laikyti savo įrankius aštrius ir vis juos galąsti, duoti sau (ir jiems) laiko ir suvokit, kad ne viską mes galim įtakoti ar net suvokti.

Perdegimas

Užsitęsusi darbo paieška užaštrino bendrą nuovargį. Teko pripažinti sau, kad nesu toks stiprus, kos įsivaizduoju. Pavadinkim šitą reikalą perdegimu.

Žinojau apie tokią būseną, bet galvojau, kad manęs tai tikrai šitas reikalas neištiks. Esu pakankamai stiprus, veikiu mylimą darbą, visada turiu minčių ką noriu veikti toliau, vis pasiekiu užsibrėžtus tikslus, profesinis gyvenimas turi vis į viršų kylančią kreivę.

Gi profesionaliai užsiimu savo mėgiama veikla (pats išsirinkau), turiu laiko dalintis dalykais bloge, podkaste kalbinti įdomius veikėjus. Visada kirba krūva įvairiausių minčių naujiems užsiėmimams.

Auga gudruolis vaikas, mylimoji žmona atrado ir sėkmingai veikia savo dalykus. Po truputį mokomės gyvenimo būdą keisti iš primesto visuomenės, į savo susigalvotą. Ir man dabar atrodo, kad čia slypi bėda.

Mes ne mokomės gyventi savo sugalvotą gyvenimo būdą, o tiesio adoptinam (priimam) kitą modelį. Kitų, sėkmingesnių už mus sugalvotą ir demonstruojamą gyvenimo būdą.

Pradėjęs dirbti sėkmingam blogeriui, kurį ilgai sekiau ir laikiau siektinu pavyzdžiu pradėjau suprasti keletą dalykų. Jų gyvenimas dažnai yra kaip toj dainoj - eminence front. Susigalvotas, ne retai iš aukščiau primestas standartas kurio laikytis itin sunku net jiems.

Ar tik ne iš čia ir kyla iškreiptas savisusigalvojimas atitikti kažkokį iš oro trauktą etaloną. Mano atveju jų buvo keli. Visus juos norėjau turėti kartu ir dabar. Berašydamas suvokiu, kodėl šitas bruožas kituose žmonėse mane taip triggerina (įžiebia).

Paskaitau Indie Hackers ir noriu daryti "savo projektą". Paklausau podkasto, noriu atsidėti blogui ir paversti jį savo full time reikalu. Tada dar įsimaišo gyvenimo apribojimai, laiko vagys, sugebėjimų spragos.

Manau didžiausia bėda būna vidinio kompaso išsiderinimas. Kuo arčiau šiaurės ašigalio, tuo kreiviau rodo, būnant visai šalia, kompasu pasitikėti nebegalima (kažkas apie magnetinio ir geografinio ašigalio neatitikimus).

Mokydamasis naujo amato (programavimo) turėjau vieną tikslą. Labai aiškų, paprastą, kartu neįsivaizduojamą kaip įmanoma pasiekti. Norėjau "būti nepriklausomas nuo vietos". Maždaug laptopas po palme.

Turiu džiaugsmingai ir kartu liūdnai sau pripažinti - pasiekiau. Smagu, nes pavyko. Tikslo turėjimas suveikė, tikiu savim ir sugebėjimu pasiekti susigalvotų dalykų. Liūdna, nes pavyko. Tikslo ieškojimas, apsisprendimas ir pasirįžimas yra sunkūs ir dažnai skausmingi veiksmai.

Galbūt dar tikėjimas savim ir sugebėjimu pasiekti tikslo leido įsigalvoti nepelnytai per gerą savo įvaizdį (pačiam sau prieš save). Su pasitikėjimu viskas gerai. Tikiu galįs susigalvoti sau tikslą, duoti jam vidutinę distanciją (tarkim 3-5 metus) ir jo pasiekti.

Neatitikimas buvo galvojime, kad gebu turėti daugiau nei vieną tokį tikslą. Gal net ne per didelis pasitikėjimas, o įsivaizdavimas savęs didesniu žmogum nei esu. Nepelnytai priimti per aukšti standartai sau.

Perdegimas yra galimybė augti. Labai džiaugiuosi, kad pavyko suvokti ir atpažinti šią būseną. Dabar keliauju per dalykų susidėliojimą į vietas. Reikalas tikrai nemalonus.

Sunku būti atviram sau ir pripažinti, kad esu silpnesnis nei galvojau. Tai nereiškia, kad esu mažesnis žmogus. Tiesiog esu toks, koks esu, turiu tiek jėgų, kiek turiu.

Net nežinau ar ši dalis yra verta būti blogo įraše. Galbūt šios mintys labiau vertos pasiturėti sau. Iš kitos pusės, suvokiu esant žmonių tokioj pat situacijoj kaip pats būnu.

Mokytis programuoti yra transformacija. Augimas ne tik profesionaliai, bet dažnai ir asmeniškai. Bent man taip buvo. Visiškai tikiu, kad įmanomas perdegimas besimokant.

Pasiskaitai kaip kažkas be jokio vargo per kelis mėnesius pramoko, gavo praktiką, turi puikų darbą ir realybėj išgyvena svajonę. Pažiūri jutubėj, kaip kažkas gavo pirmą darbą už krūvą pinigų.

O pats jau kelis metus kapanojies atrodo be jokio progreso. Atrodo mokaisi, darai dalykus, žiūri tutorialus, ieškai kuris freimworkas geresnis, darai (nors gal nebaigi) krūvą side-projectų, bet rezultato jokio.

Mano sprendimas pristabdyt ir persigrupuoti. Veikti mažiau, pergalvoti ko iš tikro noriu, pasistengti lyginti save su savim praeity, o ne toliau nužengusiais role modeliais.