Nesenai buvau programerių meet'e kur kalbėjau apie darbą nuotoliniu būdu. Apie tokio darbo džiaugsmus ir sunkumus. Kalba buvo gan lame, bet pastebėjau įdomų dalyką.

Kodėl tiek mažai žmonių renkasi contractinti ar freelancinti užseniečiams? Net jei norėtų, vis tiek taip nedaro. Gi nėra jokio reikalo nedirbti nuotoliniu būdu.

Kas tas nuotolinis darbas ir apie ką mes kalbėsim

Panašu, kad nuotolinis darbas yra apipintas visokiom legendom. Skirtingus dalykus vadinam tais pačiais vardais. Nesu terminų ekspertas, bet pamėginsiu savais žodžiais juos apibrėžti.

Darbas nuotoliniu būdu

Kai darbuotojų komanda nedirba toje pačioje vietoje. Pvz, aš dirbu komandoj, kurios tik du žmonės gyvena tame pačiame mieste, kiti išsibarstę.

Nuotolinis darbas nebūtinai lygus freelancinimui, darbui iš namų ar darbui vienam. Yra visokiausių situacijų, bet esminis bruožas yra tai, kad bendradarbius skiria atstumas.

Freelancinimas

Mano galva, freelancinimas yra vieno žmogaus verslas kai tas žmogus parduoda savo paslaugas. Plytelių klojėjas irgi yra freelanceris, nors niekas tokio fancy apibūdinimo jam nenaudoja.

Klientai samdo freelancerius, nes tokus specialistus išlaikyti in house neapsimoka. Greičiausia neturi jiems pakankamai darbo arba pinigų juos išlaikyti.

Freelanceriai dažniausia dirba prie keletos gan trumpų projektų. Naujų klientų paieška yra įprastas pastovus procesas. Net jei gauna pasikartojančių užduočių, jiems reikia bent kelių klientų, kad uždirbtų pakankamą atlygį.

Contractinimas

Gan nesenai supratau, kad joks aš freelanceris. Greičiau contractorius.

Pagrindinis skirtumas čia tas, kad contractindamas turi vieną klientą ir dirbi su juo gan ilgai. 3-6 mėnesius, dažnai dar ilgiau.

Darbas suskirstytas į etapus, trunkančius kelis mėnesius. Pasibaigus tokiam etapui, sprendžiama projekto ir bendradarbiavimo ateitis.

Toks darbas idealus tiems, kam dažnai ieškotis klientų yra nemalonus reikalas.

Apie ką mes kalbėsim

Nors yra kitokių darbo nuotoliniu būdu rūšių, mes kalbėsim apie freelancinimą ar contractinimą. Dėl teisinių dalykų, mes beveik neturim galimybių dirbti full time užsienio kompanijose.

Remote darbas Lietuvoje (su vietiniais klientais ir įmonėmis) neturi labai daug prasmės. Lietuva maža ir tokio darbo sudėtingumai nusvertų naudą.

Taigi kabėsim apie savo paslaugų eksportą. Mūsų profesija šiam reikalui yra labai palanki.

Kodėl daug kas norėtų, bet dar nedirba nuotoliniu būdu

Kalba buvo lėkšta, bet klausimų susilaukiau nemažai. Tikrai tikiu, kad daug kolegų programuotojų norėtų freelancinti/contractinti. Manau labiausia stabdantis reikalas yra baimės. Savo susigalvotos, arba skleidžiamos tų, kuriems nesisekė taip dirbti.

Prisipažinsiu, aš irgi turėjau baimių nebesiimdamas naujo full time darbo. Didžioji dauguma jų buvo išsigalvojimai. Kitos, buvo tikros, bet labai stipriai nugesintos privalumų arba nereikšmingos.

Pagalvokim apie tas baimes ir kodėl jos yra labiau išsigalvojimai nei tikrovė.

Stabilumas freelancinant

Bet aš gaunu tą patį atlyginimą net kai nėra darbo. O kas bus kai negalėsiu susirasti klientų?

Grynų gryniausia baimė. Kaip galvoji, kodėl tavo darbdavys gali tave išlaikyti net tada kai "nėra darbo"?

Aišku, stabilumo nebuvimas, feast and famine ciklai yra baisoki. Bet tai natūrali verslo dalis.

Atlyginimą kiekvieno mėnesio pirmą penktadienį pakeičia gan random atsiskaitymai. Svarbiausias suvokti, kad eilinio darbuotojo ir contractoriaus ar freelancerio uždarbiai skiriasi. Dėl didesnės rizikos, mažesnių pašalinių kaštų, pragyvenimo lygių skirtumų, nuotolinis darbuotojas gauna daugiau pinigų.

Stabilumas atsiras iš to, per pirmus mėnesius gausi atlygį už visą likusį pusmetį. Kiti mėnesiai gali būti pure profit arba puikus laikas mokytis. Tiesiog teks įprasti kitaip tvarkytis su finansais.

Galiausia, stabilumas yra labai jau įsivaizduojamas dalykas. Mano močiutė vis dar prašo, kad susirasčiau tikrą darbą. Nu nes vis tiek kažkaip saugiau. Užtenka jai priminti, kad iš paskutinio tikro darbo mane išprašė kai nebebuvau reikalingas.

Sudėtinga pradėti

Turiu vaikų, paskolą, šunį, noriu maitintis gluten free batonu. Neturiu galimybės pradėti.

Pritariu, pradėti sudėtinga ir rizikinga. Ypač tiems, kas yra įsipatoginę ir įkritę į rutiną. Pereinamas laikotarpis gali būti sudėtingas. Už tai į jį aš linkęs žiūrėti kaip į investiciją.

Niekas nedraudžia turėti santaupų grynai šiam laikotarpiui. Galima pasirengti laikinai mažesnėms pajamoms ko nors atsisakant. Galima atsidėti pinigų paskolai pusmečiui į priekį. Labai tikėtina, kad jei nepatiktų, galima grįžti dirbti (nors kažin ar benorėsi).

Be to, perėjimas neturi būti lyg šuolis nuo skardžio. Labai natūralu yra iš pradžių turėti papildomų darbų, kurie suminkštintų pasikeitimą. Kepti saitus savaitgaliais, vakarais, ieškoti klientų per pietų pertrauką.

Galima pasiprašyti dirbti puse etato, o kitą laiką skirti freelancinimui. Aš taip mokiausi programuoti, ir ieškojausi pirmo darbo. Atrodo no brainer būdas švelniai pakeisti kryptį.

Klientų paieška

Bet man nepatinka kalbėtis su klientais.

Man irgi nepatinka ieškotis klientų ir su jais kalbėtis. Man net nepatinka apie programavimą kalbėtis su neprogramuotojais. Guess what, du trečdaliai mano klientų yra/buvo programuotojai.

Bet net ne apie tai čia mes. Klientų ieškotis sudėtinga. Gali būti baisu tai daryti labai dažnai. Bet nebūtina. Galima contractinti, taip darau aš. Su kiekvienu klientu dirbu bent pusmetį.

Klientų paieška yra toks pat techniškas dalykas kaip programavimas. Laikantis labai paprastų taisyklių, galima labai stabiliai susirasti tų klientų. Jie niekur nesislepia.

Blogiausia tai, kad mes kaip tauta esam visiški lūzeriai ieškant klientų. Mes verkiant turim išmokti marketinti save ir savo paslaugas. Čia jau atskira tema, pagvildenkim kitą kartą.

Atsiminkim, tik kad mes esam paklausi prekė gan iškreiptoj rinkoj (mūsų naudai). Be to, išmokti marketinti savo sugebėjimus labai svarbu net jei esi samdomas darbuotojas. Kaip manai, kas uždirba daugiau, tie kas yra geresni ar tie, kas moka tai parodyti?

Sudėtingi mokesčiai

Šiemet mano sąskaitos buvo areštuotos du kartus. Sistema yra durna ir agresyvi, bet realiai smulkmena negalinti sutrukdyti tau dirbti kaip nori.

Aš vadovaujuosi labai paprasta taisykle. Vos gavęs pinigus atsidedu 30% mokesčiams. Dar praverčia kas mėnesį susimokėti PSD, o Balandį nusiųsti deklaraciją. Tai pat pasiskambinti į ligonių kasas ir įsitikinti, kad esi draustas (bent pirmą mėnesį).

Negaliu pasakyti nieko teigiamo apie mokesčių sistemą, o gal aparatą. Kiekvienas susidūrimas su VMI arba kitais valstybės Vogon'ais buvo iššūkis. Bet nei vienas toks įvykis negali sutrukdyti man veikti mėgstamų dalykų.

Tad neverta bijoti, užtenka veikti, susitvarkyti ir tikėti, kad viskas bus gerai.

Fun fact, ar žinojot, kad laisvai samdomo darbuotojo mokesčiai sudaro apie 25% gautos sumos, o samdomo darbuotojo apie 40%. Tą keturiasdešimt procentų paskaičiavau labai jau primetimo būdu, jei kas žinot, galit parašyti tiksliau. Čia jei nusprendžiat freelancinti Lietuvoj. Labai praverčia mental shiftui ir suvokimui, kad jūsų paslaugos brangesnės nei samdomo darbuotojo.

Tai kodėl mes nefreelancinam?

Dar užkliuvo šitas VŽ straipsnelis - apie laisvai samdomą darbą. Ypač neadekvatūs, baimės ir nusivylimo pilni komentarai. Būtinai paskaitykit, bet vėliau.

Aš nemanau, kad freelancinimas, kontraktinimas, darbas nuotoliniu būdu ar laisvai samdomas darbas yra atsakymas į visus klausimus. Nėra. Bet kartu, mes neturėtume atmesti tokio darbo galimybės tik dėl legendų. Tos legendos yra kuriamos žmonių, kurie net nėra taip dirbę arba tų, kuriems pirmą kartą nepasisekė ir jie daugiau nemėgino.

Mes tiesiog turim suvokti tokią galimybę ir alternatyvą darbui įmonėje. Gyventi Lietuvoj yra visai ok, kai gauni pinigus iš užsienių 😃

Manau yra ir daugiau tų baimių ir priežasčių neišmėginti laisvai samdomo darbuotojo gyvenimo būdo. Jei tik nepaminėjau, please, please parašykit komentaruose.