Kokie buvo tie du dvidešimti? Ar pavyko pasiekti ko norėjai? Čia dažniausia kalbam apie programavimą. Ar pavyko mokytis, pramokti, gauti pirmą darbą? Ar pavyko tapti programuotoju?
Maniškiai buvo tikrai keisti. Atrodo prasidėjo visai gerai, bet buvo visiškai kalneliai pasibaigę gal ir ne visai gerai. Be to nepavyko nuveikti nieko apie ką vis pasvajodavau ir ko būčiau norėjęs metams prasidedant.
Pagalvojau, kad vienintelis dalykas, mus tikrai skiriantis nuo užsvajotų dalykų yra atsidavimas. Angliškai gal taikliau skamba - commitment. Dar yra geras žodis pasiryžimas. Pasiryžimas veikti ir tęsti.
Jei apie ką pasvajojam, bet nesiryžtam už tai kažko atiduoti, taip ir nuplaukia dalykai. Nori programuoti, bet neatiduoti pakankamai laiko ir pastangų, tai taip ir pasilieki norėti tapti programuotoju kitais metais.
Man taip du dvidešimtais buvo bent su keliais dalykais. Pritrūko ryžto veikti ir atskirti prioritetus. Kitaip sakant nuoširdžiai nekommitinau tiems dalykams.
Iš kitos pusės pavyko nuveikti du didelius su profesine veikla nesusijusius reikalus. Gal net milžiniškus reiklaus.
Vasaros pradžioj šiaip ne taip, gerokai pavargdamas išstenėjau nubėgti/nueiti pusmaratonį. Galiu nuraminti, kad dabar jau galiu tą distanciją nubėgti sąlyginai patogiai.
Taip pat įveikiau didžiulę, gyventi trukdžiusią baimę. Buvo baisu, sunku, ir gerokai nepatogu. Teko ne kartą save įmesti į situacijas kurių iki tol tiesiog vengiau. Teko tiesiog išbūti, iškęsti tas keistas ir daug jėgų reikalaujančias situacijas.
Panašiai ir mokantis programuoti. Iš pradžių sunku, kiekviena rašoma eilutė reikalauja daugybės pastangų, jos neveikia, kol ilgainiui dalykai pradeda dėliotis į vietas ir galima imtis vis sudėtingesnių.
Pirmose varžybose, kažkur 14 iš 21km kūnas pradėjo visaip rodyti, kad gal neverta čia taip kankintis. Įsiskaudo kelią, pradėjo krėsti šaltis, svaigti galva. Akivaizdu, kad nebuvau tinkamai pasirengęs.
Vidinė diskusija buvo tarp "taigi susižalosi ir daugiau niekad nebegalėsi lakstyti, o gal net vaikščioti" ir "gi nori didžiuotis savim, kad įveikei suplanuotą tikslą." Laimėjo kažkoks viduriukas, kur nepersistengdamas ir nelaužydamas savęs vis tiek nuveikiau ką buvau pasišovęs.
Pasiryžimas veikti ir tęsti leido rasti būdą vis tiek įveikti distanciją.
Tai ką daryt su svajonėmis ir tikslais kurie persiverčia į kitus metus? Arba ką daryti su svajonėmis, kad jos taptų realistiškais, įveikiamais tikslais?
Manau atsakymą jau užrašiau. Svarbu ryžtis vienam iš tų dalykų ir tęsti kol pavyks. Svarbu pasirinkti vieną (max du) dalyką. Susikoncentravus veikti.
Turbūt didžiausias pasiryžimo priešas yra turėti kelis taikinius vienu metu. Žinau, nes aš dažniausia turiu tokių krūvelę. Keli tikslai atrodo gražiai, bet iš tikro tai tiesiog atsarginiai planai "jei nepavyktų."
Grįžtu prie bėgimo. Neturėjau atsarginio plano, kas bus jei neįveiksiu savo 21km. Teko rasti būdą. Įveikiau lėčiau, ne taip kaip norėjau, bet įveikiau. Tikslas buvo kilometrai, ne valandos ir minutės.
Su viskuo šitaip, programavimas ne išimtis. Sėdi kodinti, stringi, stengiesi, kartoji daug kartų kol kažkaip, kažkada galiausia pavyksta.
Tai gal dudvidešimtpirmi gali būti laikas kai mes commitinam kažkokiam vienam reikalui. Turim vieną morką po nosim ir jos siekiam, kol pavyks. Tai įrašą gal ir užbaikim šitokiu palikėjimu.
